Rašymo galia  

Dauguma iš mūsų ką nors rašome ko ne kasdien: darbe, tvarkydami asmeninius reikalus, padėdami vaikams ruošti namų darbus ar bent trumpučius įrašus Facebook, Twitter ar kituose socialiniuose tinkluose. O kaip dažnai jūs rašote laiškus? Ne elektroninius, o tuos popierinius, kuriuos tiesiog privalu rašyti ranka. Juose viskas taip gyva - klaidos, užlenkti lapo kampučiai, išsiliejęs rašalas, skubant praleista raidė... Aš iki šiol turiu susirašinėjimo draugę, su kuria susirašinėjame tikrais laiškais. Beje, rašau tikrų tikriausia spausdinimo mašinėle! Mes niekada nebuvome susitikusios, niekada viena kitos nematėme, tačiau jausmas toks, lyg ji būtų visai šalia ir galėtų svarbią akimirką paimti mane už rankos... Pažįstamas jausmas?

Rašydami mes ne tik keičiamės faktine informacija. Laiškuose atsispindi mūsų emocijos, išgyvenimai, vidinė būsena... Kada paskutinį kartą verkėte vien perskaitę kokią nors istoriją? O šypsojotės? Parašytas tekstas sukuria tokią magišką atmosferą, kad gali ne tik įsivaizduoti kas vyksta ir kaip atrodo istorijos herojai, bet patirti joje tvyrančias emocijas, pasijusti taip, lyg būtum įvykių sūkuryje. Už tai turėtume būti dėkingi be galo turtingai mūsų kalbai. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne yra penkiasdešimt tūkstančių žodžių mūsų emocijoms, būsenai, patirčiai, svajonėms ir sau pačiam apibūdinti. Atrodytų, tokioje galybėje žodžių galima ir pasiklysti, betgi kartais nutinka taip, kad ir juos visus sudėjus, nejučia ištariame: "Neturiu žodžių apsakyti kaip jaučiuosi". Juk tokia neapsakomayra dabartinė mūsų būsena! O jeigu šiame sakinyje žodį "neturiu" pakeistume į "nerandu", tada viskas atrodo lyg ir įmanoma, ar ne? 

Nomeda ir plunksna

Kaip dažnai nerandame žodžių apibūdinti tam, ką jaučiame? Girdėjau, kad mintis yra greitesnė už žodį. Tikriausiai todėl mes pastarųjų ieškome ilgiau. "Sugalvojau, bet nežinau kaip paaiškinti." "Nežinau kaip apsakyti ką tau jaučiu." "Jei tik galėčiau žodžiais viską nusakyti... " Atpažįstate? Iš tiesų žodžių yra tiek daug, kad sunku ne jų rasti, o išsirinkti. Būtent ši mintis man dažniausiai šauna į galvą.

Rašymas visada buvo mano gyvenimo dalis nuo tada, kai išmokau keistoje raitytų ženkliukų raizgalynėje perskaityti autorių mintis ir tais pačiais magiškais kodais užrašyti savąsias. Net tada, kai skaityti nemokėjau, knygos man atrodė lyg atskiras nuostabus pasaulis, visiškai kitoks nei tas, kurį matydavau aplink save. Labiausiai man patikdavo knygos be paveikslėlių - skirtos suaugusiesiems. Tas magiškų neperprantamų ženklų pasaulis traukė tarsi magnetas. Valandų valandas vartydavau šiurkščius pageltusius knygų puslapius ir vaizduodavausi pasinerianti į jų gelmes, kuriose galėtų būti bet kas - netgi patys nerealiausi dalykai. Tuomet man atrodė, kad knygose gali nutikti netgi tai, kas man išvis dar neregėta ir negirdėta. Dabar žinau, kad būtent taip ir yra.

Kai buvau vaikas, knygose neieškojau išminties ar atsakymų. Jose ieškojau savęs. Herojuose, jų nuotykiuose, ilgiausiuose vietų aprašymuose ieškodavau panašumų su savimi. Perskaičiusi "...liūdnai lingavo šakomis..." galvodavau: jei būčiau medis ir negalėčiau ištarti nė žodžio, kaip linguočiau savo šakas, kad perteikčiau liūdesį? Nežinau kada mano gyvenime įvyko tas lūžis, atskyręs fantastinius dalykus nuo realybės, tačiau manau, kad gana anksti. Skaitydama vaikiškas knygeles, aš žinojau, kad medžiai ir gyvūnai iš tiesų nekalba, mėnulis ir saulė patys negali nuspręsti kada leistis ir tekėti, o upė negali imti ir sustoti. Už tai tikriausiai turėčiau padėkoti savo tėvui, labai anksti mane supažindinusiam su tikraisiais gamtos dėsniais - nuo pat mažens jis man rodydavo ir skaitydavo tokias mokslines knygas kaip pvz. "Gyvoji gamta". Visgi tai man niekada netrukdė svajoti ir įsivaizduoti pačius nerealiausius dalykus. Fantazija ir realybė mano galvoje kažkaip sugebėdavo sutarti nuo pat pradžių. 

Paauglystėje keletą kartų buvau pradėjusi rašyti dienoraštį, tačiau nei karto taip ir neprirašiau daugiau nei dešimties lapų. Užtai parašiau kokias penkias knygas. Paaugliškas, žinoma. Pilnas fantastinių dalykų. Iki šiol jas saugau. Skaitau ir šypsausi. Štai kaip tuomet mačiau pasaulį: mergaitės, turinčios supergalių, akimis. Tiesa, nuo pat pirmosios klasės rašau eilėraščius. Turiu netgi spausdintą knygelę, kurią sugalvojo išleisti mūsų pradinių klasių mokytoja. 

Vėlyvoje paauglystėje ėmiausi rimtesnių dalykų - pradėjau rašyti ese ir laiškus. Jų niekam neadresuodavau, tiesiog rašydavau ir dėdavau į stalčių. Rašydavau apie daug ką, tačiau dažniausiai apie savo ir kitų jausmus. Jie buvo didžiausia mano aistra ir paslaptis. Jausmų pasaulis įtraukdavo ir nunešdavo mane toli nuo, kaip tuo metu atrodė, tokios netobulos realybės. Pradėjusi studijuoti rašymo nemečiau. Atvirkščiai, pradėjau dar daugiau rašyti. Beveik visiems namų darbams parašyti pasitelkdavau fantaziją - rašydavau ne tik faktų analizes - kaip reikalavo dėstytojai - tačiau ir jų interpretacijas. Dar pirmame kurse supratau, kad duoti namų darbų standartai mane riboja, perrašinėti faktus ir analizuoti mokslinę literatūrą atrodė pernelyg nuobodu. Todėl duodavau laisvę savo vaizduotei ir rašydavau tai, kas man atrodė tinkama duotai temai. Visgi ne kartą buvau priversta savo darbus perrašyti, kad tiktų vertinimui, o kartą netgi buvau iškviesta pasiaiškinti, kas man iš tiesų parašė namų darbą. Nuostaba mano veide dėstytojo neįtikino ir tąkart gavau penkis. Tačiau priėmiau tai kaip komplimentą ir vaizduotei duris atvėriau dar plačiau. Paskaitų metu konspektuose rašydavau pateikiamos informacijos interpretacijas ir netgi nepadorius eilėraščius, tačiau rašydavau ir rimtesnius tekstus. Tokius kaip... Meilės laiškas.

Meilės laiškai

Mano meilės laiškai ne visada būdavo skirti konkrečiam žmogui, taigi didžiosios daugumos jų niekam niekada taip ir neparodžiau. Šie laiškai man atrodė tokie asmeniški. Juose nuguldavo mano slapčiausi jausmai. Viskas, ką kada nors esu jautusi kitam žmogui, tačiau neišdrįsau pasakyti. Meilės laiškų ir eilėraščių rašymas ne kartą padėjo man ištverti sunkius gyvenimo laikotarpius - būdavo periodų, kada nusiraminimą rasdavau tik rašydama, išliedama mintis popieriui, kuris negaėdavo teisti ar vertinti to, ką jausdavau ar ką galvodavau. Kai gyvenimo pametėti iššūkiai atrodydavo neįveikiami, aš rašydavau. Tam, kad vėl ir vėl iš naujo išgyvenčiau tai, kas atsitiko, išgryninčiau mintis, nuraminčiau viską analizuojantį protą ir baisiausius scenarijus kuriančią vaizduotę - ir galėčiau bent trumpam užmigti. O ryte - nepatikėsite - skaitydavau visa tai po kelis kartus ir mąstydavau ką dar norėčiau parašyti. Tomis akimirkomis "niekam" adresuoti laiškai liete liedavosi iš pačių sielos gelmių ir... nuguldavo stalčiuje. Kraustydamasi į naujus namus, radau begalę prirašytų puslapių. Ilgai mąsčiau ką su jais daryti - visgi nusprendžiau neišmesti. Tai dalis mano gyvenimo istorijos, kurios neįmanoma ištrinti, pamiršti, išmesti kartu su prirašytu popieriumi. Kai supratau, kad galiu rašyti ne tik sau, bet ir kitiems, nusprendžiau, kad kai kuriuos laiškus norėčiau paskelbti viešai. Tarsi apnuoginti dalį savo vidinio pasaulio. Laiškai, pasakojantys įvairius išgyvenimus, kuriuose aš ir gyvenimas esame draugai ir priešai tuo pačiu metu. Laiškuose palikau savo unikalų parašą N(aktis), kuriuo pasirašinėdavau piešinius ir laiškus. Žinau, kad kai kam skaitant tai tikrai sukels nemažai prisiminimų. Tikiuosi ir šypseną.

Nebejoju, kad jų herojai atpažins save ir tai jiems primins laikotarpį, kai mūsų gyvenimai buvo susiję vienokiais ar kitokiais ryšiais. O gal ir kiekvienas, skaitydamas atras dalelę, artimą savo širdžiai. Jei skaitydami atrasite įkvėpimo rašyti savo mylimiems žmonėms, būtinai tai padarykite. Rašymas ir žodžiai turi stebuklingą galią.

Jeigu skaitant Jums kils minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti, galite parašyti man el. p. romantikseo@gmail.com.

Neprieštarausiu jei šiuo turiniu norėsite pasidalinti socialiniuose tinkluose ir kitose erdvėse. Siekiant išsaugoti autorines teises, dalindamiesi būtinai nurodykite svetainę www.romanticseo.lt arba mane, Nomedą Černevičiūtę, kaip autorę.

Jūsų N(aktis).